1933 m. rugsėjo 3 d. oficialiai atidaryta Nidos sklandymo mokykla. Tad šiandien minime mokyklos 90-metį!
Pagrindiniai Nidos sklandymo mokyklos tikslai buvo populiarinti sklandymą, sudaryti prieinamas sąlygas jaunimui sportuoti ir paruošti kandidatų civilinėms ir karinėms motorinio skraidymo mokykloms.
Mokyklos atidarymo iškilmėse dalyvavo: Lietuvos aeroklubo pirmininkas Zigmas Žemaitis, sklandymo komiteto pirmininkas Jonas Pyragius, Klaipėdos krašto vyriausybės bei karo aviacijos atstovai bei Nidos gyventojai. Administraciniai pastatai, valgykla, gyvenamosios patalpos pastatytos tik sekančiais metais.
Nuotraukoje - Nidos sklandytojų mokykla. Nuotrauka iš LAM fondų.
Pilotai perskrido Europą sklandytuvais be motoro: „Dar sunku tuo patikėti“
Rugpjūčio 23 d. pilotai Algirdas Šimoliūnas ir Ignas Bitinaitis pasiekė skrydžio SKLANDYTUVAIS PER EUROPĄ: LIETUVA-PORTUGALIJA tikslą. Po 12 skrydžio dienų, 3500 km, ir 55 val. ore sklandytojai nusileido Coimbra aerodrome, Portugalijoje. Lietuvos sklandytojai tapo pirmaisiais Europoje, įveikusiais tokį atstumą sklandytuvais be motoro.
Rugpjūčio 11 d. trys pilotai startavo iš Paluknio aerodromo. Nors startavo trise, S. Uždavinys, įveikęs pusę kelionės atstumo, dėl nesėkmingo leidimosi į „aikštelę“, nebegalėjo tęsti skrydžio. Komandos kapitonas ir sklandytojas A. Šimoliūnas sakė, kad nors ir finišavo dviese, tačiau su Sakalu įveikta didelė dalis atstumo jį daro svarbia komandos dalimi.
Skrydis per Europą
Per Lenkiją ir Vokietiją pilotai yrėsi labai lėtai ir sunkiai. Oro sąlygos buvo labai nepalankios: vyravo dideli karščiai ir siautė audros. Lenkijoje pilotai buvo priversti leistis 3 kartus, o Vokietijoje – net 4. Kirtus Šveicarijos sieną orai pasikeitė ir tai leido pilotams į priekį irtis žymiai greičiau. Vieni įspūdingiausių skrydžių buvo per kalnus – patyrę sklandytojai įveikė Alpes, o po kelių dienų ir Pirėnų kalnus. Prancūzijoje jie stojo 2 kartus, o Ispanijoje vos 1 kartą.
„Keisčiausia turbūt buvo tai, kad mes skrisdavom, kai vietiniai pilotai neskrisdavo. Tai rodė, kad skridome tokiais orais, kai niekas kitas neskrenda. Skridimo per skirtingas oro mases, pavyzdžiui iš Vokietijos skridome į Šveicariją, kur realiai niekas taip nedarytų, nebent specialiai, kaip darėme mes“, – kalbėjo A. Šimoliūnas.
„Mes kiekvieną dieną skridome į naują orą, niekada negrįždavome ten, iš kur pakilome. Taip yra žymiai sudėtingiau skraidyti nei įprastai savo regione. Skraidant vietovėse, kurias pažįsti, nors esant prastam orui, 400 km. atstumą skrendi per daug nenutoldamas nuo savo aerodromo, per tą pačią oro masę, o kai maršrutas yra išsidėstęs linija, tai gaunasi, kad mes pereinam labai daug skirtingų reiškinių, kurie kartais būna visai netinkami sklandymui“, – sakė Ignas Bitinaitis.
Nepaisant sunkių oro sąlygų, kiekviena diena pilotams atnešė daug naujų patirčių ir atradimų. Pilotams skrydis per Alpes įsimins ilgam. Anot pilotų, toks skrydis – kiekvieno sklandytojo svajonė.
„Be skrydžio per Alpes, man labiausiai įsiminė aerodromas Prancūzijos Les Planeurs de Puivert en Quercorb ir jo bendruomenė, kuri pasirodė labai jauki ir nuoširdi. Kiekvienas aeroklubas turi skirtingą bendruomenę ir ne visos jos yra tikros ir nuoširdžios“, – atsiminė I. Bitinaitis.
Finišas Portugalijoje
Kraštinė skrydžio atkarpa: Fuentemilanos, Ispanijoje – Coimbra, Portugalijoje pilotams buvo sudėtinga. Tą dieną jie įveikė 400 km.
„Startavau gerai, tačiau Ispanijoje oras buvo sunkus ir turėjau greitai adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų, nes skrendant virš Pirėnų kalnų buvau įpratęs, kad kilimus gaunu kalno viršukalnėse, o šioj atkarpoje – priešingai - viršūnėse termikų nebuvo, o buvo slėniuose. Tad, užsiiminėjau alpinizmu. Mane nustebino, kad Portugalijos kalnai tokie aukšti, siekiantys 3 km. Tad, gerai, kad turėjau pakankamai aukščio, nes be jo nebūčiau perskridęs kalnų ir pasiekęs Coimbra aerodromo“, – su šypsena veide pasakojo komandos kapitonas.
Pilotams pavyko pasiekti Atlanto vandenyną, kad ir ne paskristi virš jo, bet bent jau pamatyti. Tokia galimybė sklandyme tenka labai retai.
„Įdomu buvo tai, kad matėsi, jog nuo Atlanto vandenyno labai daug drėgmės ateina ir, kai skrendi rūkas vis didėja, matomumas prastėja ir matai vos keliasdešimt kilometrų į priekį, kai įprastai 3 km. aukštyje matai šimtus kilometrų į priekį. Tad, skrendant net nemačiau, ar už kalno yra kitas kalnas ir pan.”, – sakė I. Bitinaitis.
Po finišo A. Šimoliūnas sakė, kad vis dar sunku patikėti, kad perskrido Europą. „Tempas visos kelionės metu buvo didelis, skridome beveik kiekvieną dieną, vis į priekį ir į priekį, sutikome labai daug žmonių, daug aerodromų aplankėme, sužinojom, kaip sklandymas Europoje gyvena. Turėjome tikslą nepasiduoti, keliauti toliau, nors ir kaip buvo sunku“, - mintimis dalijosi sklandytojas.
Sklandytojas I. Bitinaitis apie skrydį sakė, kad nuskristi į tikslą yra vienas dalykas, tačiau didžiausias pasiekimas yra pati kelionė. „Buvo labai įdomi visa kelionė. Kiekviena diena buvo savaip žavi ir skirtinga. Man pirmiausia smagu, kad įgyvendinome šį projektą“, – po finišo kalbėjo jis.
Antžeminės komandos iššūkiai
Antžeminei skrydžio komandai iššūkių ant žemės taip pat netrūko. Ji su „Renault Austral“ ir „Renault Arkana“ automobiliais įveikė apie 5000 km. Kilometrai buvo išnaudoti pasiekti kartais labai kalvotose vietovėse įsikūrusius aerodromus, taip pat iš sudėtingų „aikštelių“ pasiimti pilotus bei pačiame aerodrome.
Viena įdomesnių „aikštelių“ komandos laukė Lenkijoje, kur privažiavus prie pilotų paaiškėjo, kad juos nuo antžeminės komandos skiria didelis griovys, kurį pervažiuoti nėra galimybės. Tada pagelbėjo vietinis ūkininkas, parodęs kitą, privažiavimą. Tiesa, ir jis nebuvo labai paprastas: priekabas su sklandytuvais viduje teko stumti, kad pervažiuoti statų ir siaurą tiltą. Kelionėje buvo dienų, kai kelionė nuo aerodromo iki aerodromo, kuriame nusileidę pilotai, truko 10 valandų.
Dar viena pergalė, sveikiname aviamodelių federaciją ir puikiai pasirodžiusį Adą F3K pasaulio čempionate!!!
KOKS FINALAS, KOKS FINALAS!
14 geriausių F3K pasaulio čempionato pusfinalio dalyvių skrido 6 finalinius skrydžius. Oras buvo itin permainingas, bet pirma trijulė – Vincent MERLIJN (Nyderlandai), Joseph DOUGHERTY (JAV) ir Adas Šiumbrys (Lietuva) rinko po 1000 balų pirmuose penkiuose turuose.
6 turas – viskas arba nieko. Adas rizikavo ir, deja, gamta šio skrydžio metu nebuvo sąjungininkė – dėl stipraus vėjo modelio nepavyko parsiskraidinti į zoną (tas pats likimas laukė Vincent MERLIJN ir Joseph DOUGHERTY), o ketvirtoje vietoje buvęs prancūzas Anthony ROTTELEUR pergalingai baigė šeštą turą ir užėmė pirmą vietą.
Pirmos trys vietos pasikeitė iš esmės ir išsidėstė taip:
Anthony ROTTELEUR (Prancūzija) – 5999,8 t.
Duss CEDERIC (Šveicarija) – 5748,1 t.
Eitan ROTBART (Kanada) – 5609,4 t.Adas Šiumbrys – 9 vieta
Ričardas Šiumbrys - 16 vieta, Laurynas Češkevičius - 22 vieta.
Lietuvos komanda - 2 vieta tarp 22 valstybių!
Istoriniai pasiekimai!
Sveikiname visą komandą ir kiekvieną jūsų asmeniškai ir tikime, kad visos aukščiausios vietos dar priešaky!
Šių metų aviacijos sezonui persiritus į antrą pusę nepamirškime prisidėti prie pastangų padaryti skrydžius dar saugesniais ir dar patogesniais. AB "Oro navigacija", siekdama gerinti radijo ryšio kokybę Lietuvos oro erdvėje, prašo aviatorių pagalbos nustatyti vietoves, kuriose radijo ryšys yra nepakankamos kokybės.
Kviečiame visus, skrydžio metu susidūrusius su radijo ryšio kokybės suprastėjimu ar nutrūkimu, užpildyti anketą.
Pilotų teikiami duomenys apie radijo ryšio "baltąsias dėmes" padės nustatyti vietoves, kur reikia imtis atitinkamų priemonių ir prisidės prie to, kad Lietuvos oro erdvė taptų dar draugiškesne visiems aviatoriams!
Anketą galite rasti adresu https://www.ans.lt/lt/rysio-kokybes-ivertinimo-anketa.
Taip pat ją galima surasti AB "Oro navigacija" svetainėje (http://www.ans.lt), skiltyje "Aviacijos informacija" pasirinkus punktą "Radijo ryšio įvertinimo anketa".
