Džiaugiamės galėdami pakviesti prisijungti prie ypatingo renginio, skirto garbingų S. Dariaus ir S. Gireno 90-ųjų žūties metinių atminimui ir skulptūros atidengimui. Šis susitikimas bus švenčiamas su didžiule pagarba ir nuoširdumu šiems didvyriams. Dalyvavimas šiame įvykyje bus puiki proga išreikšti pagarbą šioms istorinėms asmenybėms bei prisiliesti prie jų palikimo.
Data: 2023 spalio / d. 12 val.
Vieta:Įstros lėktuvų muziejus, Panevežio rajonas
R.S.V.P. iki spalio 3 d. +370 687 32001 a r b a Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Informacija lakūnams: esant tinkamoms oro salygoms,kviečiame atskristi
Organizatoriai: Panevežio rajono savivaldybė ir Įstros lėktuvų muziejus
Autorius - tautodailininkas Albertas Valikonis
Šiandien devyniasdešimtąjį gimtadienį švenčia gyva Lietuvos aviaicijos legenda - pilotas, aviacijos sportininkas, aviakonstruktorius ir Aviatorius iš didžiosios raidės Vladas Kensgaila.
Linkime Vladui geros sveikatos ir puikios savijautos, ir toliau tęsti svaigų savo gyvenimo skrydį ir visuomet išlikti pavyzdžiu ateinančioms Lietuvos aviatorių kartoms!
Prisiminkime:
1952 m. pradėjo mokytis Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje. Tais pačiais metais su bendraminčiais įkūrė pogrindinę antikomunistinę organizaciją. Po poros metų ji buvo išaiškinta. 1954 m. suimtas, kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime, po Stalino mirties, slopstant represijoms amnestuotas, suklastojus biografijos faktus, pavyko baigti vidurinę mokyklą.
Dirbo Šilutės moksleivių namuose, bibliotekoje, kultūros namuose. 1956 m. įkūrė Šilutės aviacijos sporto klubą, 1960–1973 m. jam vadovavo. 1963 m. baigęs aviacijos kursus gavo lakūno-instruktoriaus teises. 1969 m. baigė Kalugos (Rusija) aviacijos mokyklą, įgijo lakūno-inžinieriaus specialybę. 1974 m. įsidarbino Prienų aviacijos gamykloje lakūnu-bandytoju ir konstruktoriumi.
Nuo 1981 m. gyvena Panevėžyje, pradėjo dirbti miesto aeroklubo inžinieriumi-lakūnu, nuo 1991 m. – V. Kensgailos aviacijos įmonės lakūnu-konstruktoriumi. 2001–2011 m. – Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys.
Pirmos klasės lakūnas, aviacijos sporto meistras.
Suprojektavo ir pastatė 9 skraidančius aparatus, pirmąjį – dar būdamas dešimtmetis vaikas. 1958 ir 1959 m. sukonstravo vienvietį ir dvivietį mokomuosius sklandytuvus VK-2 ir VK-3, 1961 m. – lėktuvą „Žuvėdra“ VK-4, 1975 m. – monoplaną VK-5, 1982–1983 m. Panevėžyje atkūrė istorinį S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvą „Lituanica“ VK-6, 1986 m. – skraidančią laboratoriją VK-7 eksperimentiniams lėktuvų mazgams bandyti, 1989 m. – žemės ūkio paskirties lėktuvą „Aušra“ VK-8, 2010 m. – dvimotorį aštuonvietį keleivinį lėktuvą VK-9. Visi gerai įvertinti specialistų, o „Aušra“ už unikalius techninius duomenis pripažinta geriausiu naujos technikos pavyzdžiu Sovietų Sąjungoje, pateko į Gineso rekordų knygą kaip efektyviausias ir ekonomiškiausias tokio tipo lėktuvas.
Daug prisidėjo prie aviacijos istorijos populiarinimo. Sukūrė tris lėktuvo „Lituanica“ kopijas. Pirmoji panaudota filmuojant vaidybinį filmą „Skrydis per Atlantą“ (rež. R. Vabalas, 1983). 1993 m., švenčiant S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio 60-metį, savo sukonstruota „Lituanica“ skrido maršrutu Kaunas-Soldinas-Kaunas, taip simboliškai užbaigdamas lakūnų žygį. 2003 m., švenčiant „Lituanicos“ skrydžio 70-metį, ja apskrista Lietuva. Norėdamas pademonstruoti Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. su sūnumi Dariumi lėktuvu „Aušra“ išskrido į naujų aviacijos kūrinių parodą Stokholme. Grįžtant sovietinių naikintuvų nutupdyti karinėje bazėje, tardyti, lėktuvą pavyko atgauti tik po Rusijoje įvykusio rugpjūčio pučo.
Paluknio aerodrome Lietuvos aeroklubas surengė ypatingą ekskursiją Jono Basanavičiaus gimnazijos mokiniams taip atsidėkodami už šį pavasarį suteiktą galimę jų mokyklos aktų salėje surengti metinę LAK konferenciją.
Ekskursijoje vaikai galėjo pažinti lektuvus ir sklandytuvus iš arčiau. Ši edukacinė pramoga buvo skirta skatinti aviacijos pažinimą. Mokiniai buvo supažindinti su įvairių lektuvų tipais, kiekvieno iš jų unikaliomis techninėmis charakteristikomis bei dizainu.
Be to, mokiniams buvo demonstruojami įvairių tipų sklandytuvai taip pat buvo atskleista, kiek detalių, planavimo ir dėmesio reikia užtikrinti saugų ir sėkmingą skrydį.
Ekskursijos metu mokiniai taip pat išgirdo apie skrydžio vadovo darbo specifiką, jų žinių svarbą ir profesinę atsakomybę. Tai buvo neįkainojama patirtis, leidusi mokiniams aktyviai domėtis aviacijos pasauliu ir suteikusi aiškesnį įvaizdį apie tai, kaip ir kada galima pradėti mokytis skraidyti.
1933 m. rugsėjo 3 d. oficialiai atidaryta Nidos sklandymo mokykla. Tad šiandien minime mokyklos 90-metį!
Pagrindiniai Nidos sklandymo mokyklos tikslai buvo populiarinti sklandymą, sudaryti prieinamas sąlygas jaunimui sportuoti ir paruošti kandidatų civilinėms ir karinėms motorinio skraidymo mokykloms.
Mokyklos atidarymo iškilmėse dalyvavo: Lietuvos aeroklubo pirmininkas Zigmas Žemaitis, sklandymo komiteto pirmininkas Jonas Pyragius, Klaipėdos krašto vyriausybės bei karo aviacijos atstovai bei Nidos gyventojai. Administraciniai pastatai, valgykla, gyvenamosios patalpos pastatytos tik sekančiais metais.
Nuotraukoje - Nidos sklandytojų mokykla. Nuotrauka iš LAM fondų.
Pilotai perskrido Europą sklandytuvais be motoro: „Dar sunku tuo patikėti“
Rugpjūčio 23 d. pilotai Algirdas Šimoliūnas ir Ignas Bitinaitis pasiekė skrydžio SKLANDYTUVAIS PER EUROPĄ: LIETUVA-PORTUGALIJA tikslą. Po 12 skrydžio dienų, 3500 km, ir 55 val. ore sklandytojai nusileido Coimbra aerodrome, Portugalijoje. Lietuvos sklandytojai tapo pirmaisiais Europoje, įveikusiais tokį atstumą sklandytuvais be motoro.
Rugpjūčio 11 d. trys pilotai startavo iš Paluknio aerodromo. Nors startavo trise, S. Uždavinys, įveikęs pusę kelionės atstumo, dėl nesėkmingo leidimosi į „aikštelę“, nebegalėjo tęsti skrydžio. Komandos kapitonas ir sklandytojas A. Šimoliūnas sakė, kad nors ir finišavo dviese, tačiau su Sakalu įveikta didelė dalis atstumo jį daro svarbia komandos dalimi.
Skrydis per Europą
Per Lenkiją ir Vokietiją pilotai yrėsi labai lėtai ir sunkiai. Oro sąlygos buvo labai nepalankios: vyravo dideli karščiai ir siautė audros. Lenkijoje pilotai buvo priversti leistis 3 kartus, o Vokietijoje – net 4. Kirtus Šveicarijos sieną orai pasikeitė ir tai leido pilotams į priekį irtis žymiai greičiau. Vieni įspūdingiausių skrydžių buvo per kalnus – patyrę sklandytojai įveikė Alpes, o po kelių dienų ir Pirėnų kalnus. Prancūzijoje jie stojo 2 kartus, o Ispanijoje vos 1 kartą.
„Keisčiausia turbūt buvo tai, kad mes skrisdavom, kai vietiniai pilotai neskrisdavo. Tai rodė, kad skridome tokiais orais, kai niekas kitas neskrenda. Skridimo per skirtingas oro mases, pavyzdžiui iš Vokietijos skridome į Šveicariją, kur realiai niekas taip nedarytų, nebent specialiai, kaip darėme mes“, – kalbėjo A. Šimoliūnas.
„Mes kiekvieną dieną skridome į naują orą, niekada negrįždavome ten, iš kur pakilome. Taip yra žymiai sudėtingiau skraidyti nei įprastai savo regione. Skraidant vietovėse, kurias pažįsti, nors esant prastam orui, 400 km. atstumą skrendi per daug nenutoldamas nuo savo aerodromo, per tą pačią oro masę, o kai maršrutas yra išsidėstęs linija, tai gaunasi, kad mes pereinam labai daug skirtingų reiškinių, kurie kartais būna visai netinkami sklandymui“, – sakė Ignas Bitinaitis.
Nepaisant sunkių oro sąlygų, kiekviena diena pilotams atnešė daug naujų patirčių ir atradimų. Pilotams skrydis per Alpes įsimins ilgam. Anot pilotų, toks skrydis – kiekvieno sklandytojo svajonė.
„Be skrydžio per Alpes, man labiausiai įsiminė aerodromas Prancūzijos Les Planeurs de Puivert en Quercorb ir jo bendruomenė, kuri pasirodė labai jauki ir nuoširdi. Kiekvienas aeroklubas turi skirtingą bendruomenę ir ne visos jos yra tikros ir nuoširdžios“, – atsiminė I. Bitinaitis.
Finišas Portugalijoje
Kraštinė skrydžio atkarpa: Fuentemilanos, Ispanijoje – Coimbra, Portugalijoje pilotams buvo sudėtinga. Tą dieną jie įveikė 400 km.
„Startavau gerai, tačiau Ispanijoje oras buvo sunkus ir turėjau greitai adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų, nes skrendant virš Pirėnų kalnų buvau įpratęs, kad kilimus gaunu kalno viršukalnėse, o šioj atkarpoje – priešingai - viršūnėse termikų nebuvo, o buvo slėniuose. Tad, užsiiminėjau alpinizmu. Mane nustebino, kad Portugalijos kalnai tokie aukšti, siekiantys 3 km. Tad, gerai, kad turėjau pakankamai aukščio, nes be jo nebūčiau perskridęs kalnų ir pasiekęs Coimbra aerodromo“, – su šypsena veide pasakojo komandos kapitonas.
Pilotams pavyko pasiekti Atlanto vandenyną, kad ir ne paskristi virš jo, bet bent jau pamatyti. Tokia galimybė sklandyme tenka labai retai.
„Įdomu buvo tai, kad matėsi, jog nuo Atlanto vandenyno labai daug drėgmės ateina ir, kai skrendi rūkas vis didėja, matomumas prastėja ir matai vos keliasdešimt kilometrų į priekį, kai įprastai 3 km. aukštyje matai šimtus kilometrų į priekį. Tad, skrendant net nemačiau, ar už kalno yra kitas kalnas ir pan.”, – sakė I. Bitinaitis.
Po finišo A. Šimoliūnas sakė, kad vis dar sunku patikėti, kad perskrido Europą. „Tempas visos kelionės metu buvo didelis, skridome beveik kiekvieną dieną, vis į priekį ir į priekį, sutikome labai daug žmonių, daug aerodromų aplankėme, sužinojom, kaip sklandymas Europoje gyvena. Turėjome tikslą nepasiduoti, keliauti toliau, nors ir kaip buvo sunku“, - mintimis dalijosi sklandytojas.
Sklandytojas I. Bitinaitis apie skrydį sakė, kad nuskristi į tikslą yra vienas dalykas, tačiau didžiausias pasiekimas yra pati kelionė. „Buvo labai įdomi visa kelionė. Kiekviena diena buvo savaip žavi ir skirtinga. Man pirmiausia smagu, kad įgyvendinome šį projektą“, – po finišo kalbėjo jis.
Antžeminės komandos iššūkiai
Antžeminei skrydžio komandai iššūkių ant žemės taip pat netrūko. Ji su „Renault Austral“ ir „Renault Arkana“ automobiliais įveikė apie 5000 km. Kilometrai buvo išnaudoti pasiekti kartais labai kalvotose vietovėse įsikūrusius aerodromus, taip pat iš sudėtingų „aikštelių“ pasiimti pilotus bei pačiame aerodrome.
Viena įdomesnių „aikštelių“ komandos laukė Lenkijoje, kur privažiavus prie pilotų paaiškėjo, kad juos nuo antžeminės komandos skiria didelis griovys, kurį pervažiuoti nėra galimybės. Tada pagelbėjo vietinis ūkininkas, parodęs kitą, privažiavimą. Tiesa, ir jis nebuvo labai paprastas: priekabas su sklandytuvais viduje teko stumti, kad pervažiuoti statų ir siaurą tiltą. Kelionėje buvo dienų, kai kelionė nuo aerodromo iki aerodromo, kuriame nusileidę pilotai, truko 10 valandų.
Dar viena pergalė, sveikiname aviamodelių federaciją ir puikiai pasirodžiusį Adą F3K pasaulio čempionate!!!
KOKS FINALAS, KOKS FINALAS!
14 geriausių F3K pasaulio čempionato pusfinalio dalyvių skrido 6 finalinius skrydžius. Oras buvo itin permainingas, bet pirma trijulė – Vincent MERLIJN (Nyderlandai), Joseph DOUGHERTY (JAV) ir Adas Šiumbrys (Lietuva) rinko po 1000 balų pirmuose penkiuose turuose.
6 turas – viskas arba nieko. Adas rizikavo ir, deja, gamta šio skrydžio metu nebuvo sąjungininkė – dėl stipraus vėjo modelio nepavyko parsiskraidinti į zoną (tas pats likimas laukė Vincent MERLIJN ir Joseph DOUGHERTY), o ketvirtoje vietoje buvęs prancūzas Anthony ROTTELEUR pergalingai baigė šeštą turą ir užėmė pirmą vietą.
Pirmos trys vietos pasikeitė iš esmės ir išsidėstė taip:
Anthony ROTTELEUR (Prancūzija) – 5999,8 t.
Duss CEDERIC (Šveicarija) – 5748,1 t.
Eitan ROTBART (Kanada) – 5609,4 t.Adas Šiumbrys – 9 vieta
Ričardas Šiumbrys - 16 vieta, Laurynas Češkevičius - 22 vieta.
Lietuvos komanda - 2 vieta tarp 22 valstybių!
Istoriniai pasiekimai!
Sveikiname visą komandą ir kiekvieną jūsų asmeniškai ir tikime, kad visos aukščiausios vietos dar priešaky!
